Prisimenu savo pradines klases ir uniformas kurias reikėjo dėvėti sovietmečiu. Nors ir keista, bet prisiminimuose nugulė toks vaizdinys: visada per didelis švarkas ir atlenktos klešnės. Arba priešingai: trumpos rankovės ir nepatogios kelnės. Uniforma būdavo perkama keliems metams, o jos dydis derinamas būtinai mamos pagalba. Tačiau bent kelis kartus per metus neišvengdavom kuriozų, kuomet po fizinio lavinimo pamokos namo vis pareidavom su klasioko švarku ir kažkaip keistai gulančiomis kelnėmis. Mes buvom vaikai, pradinukai. Po pamokų skubėdavom namo, kuo greičiau nusirengti tą nemėgstamą tamsiai mėlyną rūbą ir lėkti į lauką, į laisvę. Ir tik dažniausiai ryte, besiruošiant į mokyklą, kažkuris iš tėvų pastebėdavo ant kalnieriaus vidines pusės užrašytą kito vaiko vardą. Keisčiausia būdavo, kad ten net ne klasioko vardas, nes fizinio pamoka buvo sujungta su 3B. Vardo rašymas ant uniformos vėliau buvo keičiamas asmenine atsakomybe, gebėjimu prisiminti ir jau vėliau, kai lankiau futbolo treniruotes, namo pasinešdavau savo bucus, o sumaišymai pasitaikydavo itin retai.
Mūsų visuomenėje vardas vis dažniau keičiamas raidžių ir skaičių deriniais. Egzaminų, stojamųjų dokumentų formose vis dažniau matome identifikacinius kodus, o ne žmogaus vardą ir pavardę. Ir, lyg prisiminimas iš vaikystės, važiuojant automobiliu, priekyje išnyra gana nauja transporto priemonė, ant kurios registracijos numerio ne raidės ir skaičiai, o vardas (neatskleisiu tikro, bet duosiu pavyzdį): „STASIUK0“.
Noras pasakyti visiems aplinkiniams, kieno ši mašinytė ir troškimas pranešti tai visam pasauliui, be kita ko, kainavo ne mažus pinigus. Vaikystėje tai būdavo svarbu, nes ir pirštines mama surišdavo gumele ir įkišdavo i rankoves, kad nepamestume. Bet augant, turėjo tvirtėti ir mūsų tapatybė, turėjo aiškėti atsakymas į vieną iš pagrindinių žmonijos klausimų: „kas aš esu?“. Ir galiausiai, priartėjus prie atsakymo, turėjo tapti aišku, kad savininko vardo visiškai pakanka asmens tapatybės dokumentuose. Tačiau „laisvė“ yra paslaptingas daiktavardis, dažnai labai siaurai suprantamas, tačiau labai plačiai vartojamas. Ir aš labai tikiuosi, kad neateis toks laikas, kai ant visiškai vienodai atrodančių naujų namų fasadų išvysime mažybine forma užrašytus savininkų vardus.
Ar tai kelia pasipiktinimą? Jokiu būdu. Tai kelia džiaugsmą, šypseną ir kartais net nuoširdų juoką, praskaidrinantį lietuviško cepelininio dangaus nuotaiką. Gera matyti vaikišką nuoširdumą, rašant vardą ant savo žaislo, kad kartais nesumaišytų ir namo neparvažiuotų su svetimu, nes juk automobilių modeliai, kaip ir mokyklinės uniformos, visiškai vienodi.
O lauke paprasčiau. Lauke laisvė…
— Emas