„Gyvenk plačiai“ [Live large] – skelbia internetai. Nori būti laimingas? Leisk sau, ko širdis geidžia! O, kas jeigu tai, ko geidžia širdis, nėra gerai? Ir apskritai, nėra taip ir lengva ją pasotinti. Tad, gal verta permąstyti, ką iš tiesų reiškia gyventi plačiai? O gal verta gyventi ne tik plačiai, bet ir giliai?
Nauji metai neretam tampa įvairių apsisprendimų įgyvendinimo pradžia. Kažkas nori mesti svorį, kažkas nori mažiau rūkyti, kažkas daugiau sportuoti, būti su šeima, pradėti seniai svajotą veiklą, daugiau skaityti, etc. Tiesa, kai kurie tiesiog nori išbandyti ką nors NAUJO. Tai dažnai siejama su naujo aš atradimu, gyvenimo polėkio išgyvenimu, laisve, džiaugsmu ir taip toliau. Tačiau ar tikrai būtina viską pradėti iš naujo? Ar viskas, kas sena, yra blogai? Kviečiam kartu nuotykiauti ir svarstyti.
Nuo žygių Metelių regioniniame parke ir maisto gaminimo lauke iki picų kepimo edukacijos ir pirties procedūrų su pirtininku, nuo ekskursijos Dapkiškių dvare ir bendravimo su šeimininkais iki vyriškų darbų lauke ir nakvynės palapinėje, nuo seminarų apie egzistencinius klausimus ir bendravimo prie naminės kombučios iki Dusios ežero pažinimo ir piliakalnių lankymo. Nuo… Iki…
Produktyvumas, našumas, efektyvumas ir kiti burtažodžiai gyvenimą iš stebuklo pradeda versti absurdu… Emas ir Laurynas iš „Mes lauke“ kalbasi apie lėtą gyvenimą, ramybę ir tai, kaip sustoti bėgime per kasdienybę.
Vyrų stovykla be čiakrų atidarinėjimo, įsitrynimo kristalais ir portalų atidarymo? Galėtų pasirodyti, kad per daug gerai, jog būtų tiesa. Bet kartais būna ir taip.
Sniegas, šaltis ir… palapinė. Ne vienam, pirmą kartą dalyvavusiam mūsų nuotykių savaitgalyje, tokia kombinacija neatrodė itin viliojanti. Kai lapkritį Rusnėje klausėme nuotykiautojų, ar apskritai verta statyti palapinę, ar gal visi nori miegoti viduje, girdėjosi tik nedrąsūs myktelėjimai: „gal“, „reiks pažiūrėti“ ir panašiai. Ai, pagalvojom, pastatysim ir tiek. Jei niekas nenorės – išmiegosim patys. Pastatėm ir…
Gyvenimas yra ne sprintas, o maratonas. Kažkas yra kažkada pasakęs. Matyt, ne vieną kartą ir net ne vienas. Tikėtina, kad ir Tu jau pavargai, nors rugsėjis dar neįpusėjo. Paprasto poilsio jau nebeužtenka, įpročius pakeisti sunku, o laiko sugauti apskritai nebeišeina. Ateina metas ne tik atitrūkti, bet ir giliau pamąstyti. Tiek apie save, tiek apie gyvenimą, tiek apie to „manęs“ santykį su juo. Aišku, ir apie santykį su vienas kitu.
Todėl kviečiam į nuotykį lauke, kurio metu ne tik atitrūksim ir stabdysim laiką, bet ir kiek giliau pasvarstysim, kaip nepadusti bėgant gyvenimo maratoną.
Kviečiame kartu ne tiesiog kartu nugyventi daugiau nei parą, bet iš tiesų išgyventi laiką kartu, jį sustabdant ir lauke patiriant tikrą nuotykį žygiuojant po vaizdingas Žemaitijos vietoves, reflektuojant laiką ir gyvenimą su Mes lauke komanda – Emu ir Laurynu ir tiesiog būnant tikroje bendrystėje, kai kartu valgoma, juokaujama, einama į pirtį, džiaugiamasi gamta ir naujai atrastais bičiuliais.
Snieguotą vasario pabaigą į nuotykį lauke prie Šventosios, Ukmergės rajone susirinko grupė vyrų. Nuėjom daugiau nei 30 km, aplankėm įspūdingų vietų, daug bendravom, valgėm, šildėmės pirtyje, miegojome palapinėje prie -7 laipsnių, klausėmės refleksijų, diskutavom, grožėjomės gamta ir, svarbiausia, bent porai dienų sustabdėme laiką.
Laurynas (vienas iš mūsų) LRT laidoje Toliau nuo miesto apie Ukmergę pasakoja ne tik apie persikėlimą gyventi į šį kraštą, bet ir apie Mes lauke pradžią, kuri būtent su tuo ir susijusi.