Sunku suprasti, pasisveikinimas tai ar teiginys, ir apskritai keistokas toks žodžių junginys. Na, ne tai svarbu. Štai, į ką norėjosi atkreipti jūsų dėmesį, nes liga – baisi.
Žmogus negali be žmonių. Kiek mena istorija, mes visuomet judėjome vienas link kito, mums visada reikėjo bendravimo, troškome bendruomeniškumo ir buvimo kartu. Kadangi, dėl atstumų, tai nevisada būdavo įmanoma, pradėjome ieškoti būdu bendravimui pradėti, stiprinti ir išlaikyti. Visa transporto, kelionių, telekomunikacijos istorija tėra pasakojimas apie mūsų norą turėti santykį vienas su kitu.
Laiškų rašymas, atviručių siuntimas, džiaugsmas ir nerimas pašto dėžutėje pamačius baltuojantį voką. Niekas iš šių elementų „netrigerindavo“ (yra toks angliškas žodis „trigger“, kuris lietuvių kalboje įsiveisė „trigerio“ vardu ir reiškia erzulį, dirginimą, susierzinimą, neramybę). Pamenu, kai man buvo septyneri, mūsų name įvedinėjo telefono liniją. Taip atsivėrė kažkokia fantastinė jungtis su išoriniu pasauliu. Man, kaip vaikui, tai buvo nesuvokiamas proveržis. Juokingiausia, kad telefono aparatas pas mus namie atsirado, bet nebuvo kam skambinti. Tėvai iš kažkur sužinojo telefono numerį, kuriuo paskambinus galima buvo išgirsti įrašytą orų prognozės pranešimą. Nereikia nė pasakoti, kad ateinančios paros orus žinojau viską.
Įdomu tai, kad telefoną mes išradome nes nebegalėjome pakęsti tylos, norėjome bendravimo, troškome girdėti artimųjų balsus atskriejančius iš kitų miestų, šalių ar net žemynų. Norėjome bendrystės čia ir dabar, pavargome laukti balto voko pašto dėžutėje. Džiaugėmės galėdami sukamaisiais judesiais ant savo telefono aparatų surinkti numerį ir PA–KAL–BĖ–TI. Laiškus keitė elektroninis paštas, laidinius telefonus belaidžiai, mygtukinius išmanieji. Štai, po nepilnai dviejų šimtų metų nuo pirmojo, vienintelio planetoje, telefono aparato, šiai dienai mūsų rankose, lyg kūno pratęsimas yra… „trigeris“. Stebina tai, kad apie asmeninius telefonus savo butuose svajojome todėl, kad norėjome kalbėti ir klausyti. Tačiau šiandien savo išmaniuosiuose įrenginiuose pamatę skambinančiojo vardą ar telefono numerį dažniausiai renkamės neatsiliepti arba atmesti. Nes mus tai „trigerina“.
Tyrimai rodo, kad šiuolaikinis žmogus nebegali ilgiau nei valandą išbūti nepalietęs išmaniojo įrenginio. O tais atvejais, kuomet telefonas yra netyčia pamirštas namie, žmogus patiria tokį streso ir nerimo lygį, kuris nebeleidžia jam funkcionuoti ir atlikti paprasčiausių kasdieninių užduočių. Pajutę vibraciją kišenėje, skubiai siekiame telefono, kad pažiūrėtume, kas ir ką pakomentavo, paspaudė, parašė… Savo didžiai nuostabai suvokiame, kad telefono kišenėje net nėra. Mūsų kūnas serga išmaniųjų įrenginių priklausomybe, ir mes jaučiame tos ligos pasekmes savyje, pastebime jas aplinkiniuose.
Būdami naujojo proveržio liudininkai ir dalyviai, iš tiesų tapome ir kaltininkai. Pagalbos ieškome gydytojų kabinetuose, nes patys nebesusitvarkome. Telefonas, kuris buvo sukurtas sunaikinti atstumą tarp žmonių, mūsų dėka tapo atstumą kuriančia priemone. Nebenorime žmonių šalia savęs, norime vienatvės su išmaniuoju įrenginiu, nebenorime kalbėti su aplinkiniais, norime juos „sekti“ ir stebėti jų gyvenimus ekrane. Net susėdę prie stalo kartu pavalgyti ir pabendrauti, dažniausi esame „trigerinami“. Kada pagaliau pastebėsime ir pripažinsime, kad deginame savo laiką žaidimuose, judančiuose vaizduose, beprasmėse istorijose? Kada išdrįsime sau garsiai ir aiškiai pasakyti: „padėk ragelį, blynai šąla?“. O pavalgius ir pabendravus, bus galima išeiti ir į lauką. Net ir „pamiršus“ tą ligų sukėlėją.
— Emas