Tikslų turime daug, tačiau ne visus juos pasiekiame. Kita vertus, net jei pavyksta, procesas dažniausiai yra sunkus ir ilgas. Kaip rasti džiaugsmą ne tik tikslo įgyvendinime, bet ir jo siekime? Kaip pasidžiaugta esama akimirka? Ir ko mus gali išmokyti vaikai?
Esame įpratę koncentruotis į rezultatą, o jo siekimo procesas mums atrodo tarsi trukdis, kurį reikia kuo greičiau pašalinti. Gauti tai, ko norime ir kuo greičiau bei efektyviau. O tada jau sieksim kitų tikslų. Vėl, labai greitai ir efektyviai. Bėda ta, kad didžioji rezultatų siekimo dalis yra procesas, o gyvenimo tikslų – pats gvyvenimas. Kaip, tad, tuo pasimėgauti, kad ir pati kelionė taptų džiaugsmu ir mokytoju? Kviečiame prisijungti prie mūsų nuotykio lauke keliaujant į Nidą. Bet, nesusklyskite, tai – daug daugiau nei žygis link tikslo.
Pasaulyje yra mažų mažiausiai du geri dalykai: laukas ir draugai. Laukas tiesiog yra ir jo yra nemažai, o štai surasti ir išgyventi tikrą draugystę nėra taip ir paprasta. Pradėti jos paieškas galima padedant į šalį ekraną ir išeinant į lauką. Sėkmės šansai tikrai didesni. Nors draugauti galima ir su gamta (to tikrai bus), tačiau kiekvieno širdis trokšta tikros ir artimos bičiulystės su kitu asmeniu. Draugystė, kaip ir kiekvienas santykis, negali būti primesta, dirbtinė, ar vienpusė, bet ji prasideda nuo manęs. Kitaip tariant, pirmas klausimas yra ‘ne kaip surasti gerą draugą?’, o ‘kaip būti geru draugu?’. Ir, apskritai, ‘kas yra draugystė?’ Apie tai kalbėsime, bendrystę išgyvensime, nuotykių patirsime, lauke pabūsime, o draugystę, viliamės, užmegsime.
Vaikystės laisvė slypėjo kūryboje. Žaisdami futbolą, galėdome būti praktiškai bet kuo: puolimą pradėdavo Maradona, o į vartus jau spirdavo Ruud’as Gullit’as. Krepšinio aikštelėje, toje pačioje komandoje rungtyniaudavo ir Amerikos, ir Lietuvos sportininkai. O žaisdami kitus žaidimus, mes laisvai perrašydavome taisykles, priklausomai nuo situacijos. Žmogus, žaisdamas kompiuterinį žaidimą, užmiršta, kad tas žaidimas jau yra sužaistas, t. y. jau atliktas kiekvienas įmanomas to žaidimo judesys ir veiksmas, iššautas kiekvienas įmanomas šūvis ir nueitas kiekvienas žingsnis.
Egzaminai, ką? Ir mes, buvom jūsų vietoj. Taip pat jaudinomės, taip pat mokėmės, taip pat kartais ir nesimokėme. Taip pat džiaugdavomės ir taip pat nusivildavom. Taip pat laukėm, kada ateis tas laikas ir baigsis egzaminai, mokykla, nerimas ir… pagaliau galėsim tikrai gyventi. BET, niekas nesakė (o gal sakė, tik niekaip neišėjo suprasti?), kad, iš principo, niekas nesikeičia. Egzaminai tęsiasi toliau ir jie vis sunkėja. Ne, ne universiteto egzaminai, bet gyvenimo. Kasdien esame išbandomi aplink esančių žmonių, situacijų, aplinkos, iššūkių ir net savęs pačių. Tad klausimas yra ne ‘kada egzaminai pasibaigs?’, bet ‘kaip pasiruošti gyvenimo egzaminams?’. Jų bus visada, bet jie nebūtinai turi gąsdinti. Todėl ir kviečiame išeiti į lauką su mumis ir patirti laisvę ir ramybę per nuotykį lauke, kad joks egzaminas nebūtų baisus.
Sunku pasakyti, kodėl visgi jauniausia karta pavadinta pradžios simboliu „alpha“, nors daugumai tiktų senukų epitetas. Jau viską matę ir girdėję, bet nelabai ką išgirdę ar supratę. O gal tai yra lyg vilties simbolisčia kaip tik yra vilties, kad šį karta nuspręs padaryti rimtą detoksikaciją, ir vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą, nuotykio jaudulį, nežinomybės paslaptį?
Žmogus išties tampa laisvas tada, kai, galėdamas daryti ką nori, savanoriškai renkasi aukotis dėl kito, kuriam reikalinga pagalba. Kada žiūrėjimą į veidrodį keičia žvilgsniu į kitą ir sugeba jame pamatyti žmogų, nors jis ir labai skirtųsi nuo to, kurį pats mato atspindyje. Tik išties laisvas žmogus gali bandyti padėti prašančiajam, nes jis žino, ką reiškia būti vargšu, pats tokiu kažkada buvo.
Kai dar gyvenom Vilniuje ir važiuodavau pasiimti iš darbo žmonos, automobilyje dažnai įsijungdavau radiją. Eteryje tokiu metu skambėdavo aktualijų laidos, į kurias galėdavo skambinti klausytojai. Beveik kiekvienąkart paskambinęs asmuo (nesvarbu, kokia tema) skųsdavosi, kokie visi blogi, kaip valdžia vagia, kaip meluoja, kaip nemyli žmonių ir tik savim rūpinasi. Ir visada pagalvodavau: „žmogau, jei tu valdžioje būtum, tikriausiai dar ne taip privogtum ir primeluotum“.
Noras pasakyti visiems aplinkiniams, kieno ši mašinytė ir troškimas pranešti tai visam pasauliui, be kita ko, kainavo ne mažus pinigus. Vaikystėje tai būdavo svarbu, nes ir pirštines mama surišdavo gumele ir įkišdavo i rankoves, kad nepamestume. Bet augant, turėjo tvirtėti ir mūsų tapatybė, turėjo aiškėti atsakymas į vieną iš pagrindinių žmonijos klausimų: „kas aš esu?“.
Sveiki ligoniai(!?)
Sunku suprasti, pasisveikinimas tai ar teiginys, ir apskritai keistokas toks žodžių junginys. Na, ne tai svarbu. Štai, į ką norėjosi atkreipti jūsų dėmesį, nes liga – baisi.