Naujienos

Kai dar gyvenom Vilniuje ir važiuodavau pasiimti iš darbo žmonos, automobilyje dažnai įsijungdavau radiją. Eteryje tokiu metu skambėdavo aktualijų laidos, į kurias galėdavo skambinti klausytojai. Beveik kiekvienąkart paskambinęs asmuo (nesvarbu, kokia tema) skųsdavosi, kokie visi blogi, kaip valdžia vagia, kaip meluoja, kaip nemyli žmonių ir tik savim rūpinasi. Ir visada pagalvodavau: „žmogau, jei tu valdžioje būtum, tikriausiai dar ne taip privogtum ir primeluotum“.

Noras pasakyti visiems aplinkiniams, kieno ši mašinytė ir troškimas pranešti tai visam pasauliui, be kita ko, kainavo ne mažus pinigus. Vaikystėje tai būdavo svarbu, nes ir pirštines mama surišdavo gumele ir įkišdavo i rankoves, kad nepamestume. Bet augant, turėjo tvirtėti ir mūsų tapatybė, turėjo aiškėti atsakymas į vieną iš pagrindinių žmonijos klausimų: „kas aš esu?“.

Sveiki ligoniai(!?)

Sunku suprasti, pasisveikinimas tai ar teiginys, ir apskritai keistokas toks žodžių junginys. Na, ne tai svarbu. Štai, į ką norėjosi atkreipti jūsų dėmesį, nes liga – baisi.

Kada paskutinį kartą jautei baimę? Realią, tikrą, varžančią baimę. Tokią, kaip vaikystėje, kai užgniaužia kvapą ir susuka pilvą, kojos tampa tarsi guminės, o širdelės plakimą jauti gerklėj.

Šiuolaikinis žmogus apytiksliai 95 procentus savo gyvenimo praleidžia uždarose erdvėse (įskaitant kelionės laiką automobiliu, autobusu, traukiniu). 95 procentai – tokia stulbinanti realybė. Šitas skaičius turėtų mus priversti bent trumpam sustori ir leisti šiai informacijai nusėsti mūsų sąmonėje.

Nuotykių savaitgalis Kas? Žygis pajūriu, maisto gamyba lauke, pirtis, nakvynė neįprastoje vietoje (palapinėje, namelyje medyje ar pan.), laužas, darbas rankomis, skaitymas, iššūkio žaidimai, dvi paskaitos ir tai, ko numatyti neįmanoma, bet visa tai – lauke; be ekranų ir bendrystėje. Kodėl? Didžiąją… Read More »Vyrų savaitgalis „Bijoti nebūtina“