Kai dar gyvenom Vilniuje ir važiuodavau pasiimti iš darbo žmonos, automobilyje dažnai įsijungdavau radiją. Eteryje tokiu metu skambėdavo aktualijų laidos, į kurias galėdavo skambinti klausytojai. Beveik kiekvienąkart paskambinęs asmuo (nesvarbu, kokia tema) skųsdavosi, kokie visi blogi, kaip valdžia vagia, kaip meluoja, kaip nemyli žmonių ir tik savim rūpinasi. Ir visada pagalvodavau: „žmogau, jei tu valdžioje būtum, tikriausiai dar ne taip privogtum ir primeluotum“.
Visi, įskaitant mane, galvodami ir kalbėdami apie blogį pirmiausia omenyje turime kitą, ir kad blogis yra kažkur ten. O mes? Mes jaučiamės aukomis, teisuoliais arba herojais. Ir, jei kažką darome ne taip ir tai nutuokiame, save teisiname tuo, kad esame nuskriausti, todėl galime tai sau leisti, arba paprasčiausiai kažko nusipelnėme, tačiau niekas neduoda.
Pažvelgti į save blaiviu žvilgsniu ir pamatyti, kas iš tiesų dedasi širdyje, reikalinga drąsa. Nors melagiais, vagim ir savanaudžiais laikom kitus, nenorėtume, kad jie sužinotų apie mūsų slaptas mintis. Vienoje mano mėgstamos grupės dainoje sakoma: „tamsa, nešiojama širdyje, negali būti išgydyta kilnojant kūną iš vienos vietos į kitą“ (ang. a darkness carried in the heart cannot be cured by moving the body from one place to another). Ir tai tiesa. Tačiau tą kūną perkėlus į lauką, lengviau susitikti su savimi. Kai aplink mažiau (mūsų žvilgsniu) vien piktavalių kitų, kurių pilnas feisbuko naujienų srautas, ir tie niekingi veidai taip nenervina, pamačius sąvąjį vandens atspindy ir supratus, kad ne tik ten, bet ir čia gyvena blogis, galima pradėti su juo tvarkytis. O į radiją paskambinti galima bus vėliau, bet gal jau ir nebesinorės.
— Laurynas