99-ais metais mokydamasis pirmame universiteto kurse išgirdau Pink Floyd „Wish you were here“ ir nors buvo praėję jau beveik trisdešimt metų nuo dainos išleidimo, man ji skambėjo itin naujai, ypač paslaptingai ir giliai. Tada tai buvo audio kasetė, 1984 metų Mitsubishi Pajero automagnetoloje, kuri, perklausius, buvo sukama atgal vėl ir vėl, ir vėl. Bėgant laikui, žodžiai nusėdę širdyje vis iškildavo ir sugrąžindavo atgal į automobilį, kuriame sedėdamas stengdavausi suprasti bei iššifruoti žodžių prasmę… ir, šiandien, praėjus 25 metam, jie vėl išplaukė…
Did they get you to trade
Your heroes for ghosts?…
…Did you exchange
A walk-on part in the war
For a lead role in a cage?
Vienas iš sudėtingiausių klausimų, su kuriuo žmogus grumiasi viso savo gyvenimo eigoje, yra susijęs su laisve… Ką reiškia būti laisvu? Kuriozas, žinoma, yra tas, kad tik iš tiesų laisvas žmogus ir gali atsakyti į šitą egzistencinį pasiteiravimą. Dažniausiai atsakymai kinta priklausomai nuo atsakančiojo amžiaus. Įdomiausia, kad sudėjus visus jaunimo apmąstymus, teiginius, atsakymus į koštuvą, vienas iš teiginių, kuris iškrenta nuolat yra… „laisvė – galimybė daryti ką noriu“.
Neįtikėtina, tačiau gyvenam visuomenėje, kurioje šis teiginys tampa pamatu mūsų statomiems pasirinkimams. „Noriu daryti, ką noriu“. Tačiau, vos pradėję eiti ant šio beprasmiško, kvailo ir visiškai tuščio teiginio lyg ant plono ledo, lūžtame. Šalto vandens šokas, mus priverčia nubusti, bet keistis nenorime. Egoistinė visuomenė, ieškanti bendruomeniškumo.
Šiandien iš mūsų žodynų yra dingusi „didvyrio“ sąvoka, nes skamba labai nepolitkorektiškai, senovškai ir, žinoma, seksistiškai. O istoriškai šis žodis būdavo neatsiejamas nuo laisvės. Tačiau dabar, kai svarbus kiekvieno pasvarstymas, atsidūrėme situacijoje, kurioje faktus keičia nuomonės. Naujojo pasaulio laisvės šaukliais tapo nuomonių formuotojai. Argi aklas gali vesti aklą, argi jie abu neparkris, sutikę kliūtį? Argi sėdintysis narve gali kalbėti apie skrydžio teikiamą džiaugsmą? Kiek šiandiena mumyse yra laisvės? Kuo mes ją sveriame?
Žmogus išties tampa laisvas tada, kai, galėdamas daryti ką nori, savanoriškai renkasi aukotis dėl kito, kuriam reikalinga pagalba. Kada žiūrėjimą į veidrodį keičia žvilgsniu į kitą ir sugeba jame pamatyti žmogų, nors jis ir labai skirtųsi nuo to, kurį pats mato atspindyje. Tik išties laisvas žmogus gali bandyti padėti prašančiajam, nes jis žino, ką reiškia būti vargšu, pats tokiu kažkada buvo.
Vaikų laisvės suvokimas apsiriboja begaliniu laiku prie kompiuterio, telefono ar plančetės. Jaunimas nori, kad tėvai, kurie nieko nesupranta, paliktų juos ramybėje. Suaugusieji pasikliauja savo finansinės galimybės, kurios turi užtikrinti laisvę. Tačiau visų keliai veda į narvą l, apie kurį dainavo Pink Floyd. Nors ir gera būti svarbiausiu savo srityje ir pagrindiniu tarp visų aplinkinių, bet baisu, kad visa tai vyksta už grotų.
Ką mums daryti? Nuo ko pradėti? Kaip pasverti ar pamatuoti mumyse likusią laisvę?.. ATSISTOTI. Taip, taip, ttesiogine žodžio prasme atsistoti, padėti ekraną ir palikti vergystę, eiti lauk iš narvo. Eiti link kito žmogaus ir paraginti jį daryti tą patį. Pakelti akis nuo telefono ir pažiūrėti į Vasario 16-osio bundančią gamtą, primenančią mums ir Lietuvos laisvę, įkvėpti ateinančio pavasario. Eiti i lauką.
— Emas