Ar kas nors galėtų pasakyti, kas buvo mūsų vaikystės žaidimų autorius? Ne, ne, ne… Aš nekalbu apie „Zelda“, „Minecraft“, „Fortnite“, „Roblox“ ar bet kokią kitą programą (taip, būtent programą, bet apie tai kiek vėliau). Aš kalbu apie žaidimus, kuriuose, kad laimėtum, privalėjai būti drąsus, greitas, sumanus, taiklus, gudrus ir visoks kitoks. Ar kas galėtų pasakyti, kas buvo „Valgoma nevalgoma“, „Hali halo“, „Amerikankės”, „Kvadrato“, „Aukštos žemės“ ir dar daugelio kitų žaidimų autorius? Kaip įmanoma, kad juos mokėjo ir norėjo žaisti visų kiemų vaikai, o taisyklės beveik nesiskirdavo atvažiavus į kitą miestą ar net šalį. Visi žaidė, visi mokėjo ir niekas nesidomėjo, kas mus jų išmokė. Tai – lyg kultūros dalis, lyg artefaktas, perduodamas iš kartos į kartą ir turintis neišmatuojamą nematerialią vertę.
Vaikystė buvo pilna judesio, pilna veiksmo, pilna gyvenimo ir žaidimų. Kai kuriuose negalėdavai dalyvauti dėl per jauno amžiaus, nes taip nuspręsdavo dičkiai, o kituose ir pats nenorėdavai žaisti, nes būdavo per daug mergaitiški arba vaikiški, arba dar kitokie, bet visai nežaisti negalėdavai, nes žaisdavo visi. Su kiekvienu žaidimu įgaudavai vis daugiau patirties, įgūdžių ir supratimo. Ir nebūtinai susijusių su pačiu žaidimu, bet tiesiog tobulėdavai kaip žmogus: emociškai, socialiai, intelektualiai.
Kuo skiriasi teksto ir kompiuterinės programos rašymas? Ir vienu, ir kitu atveju negali būti klaidų. Na, jų būti gali, nes klysti juk žmogiška, tačiau klaidos turės pasekmes. Ne vietoje padėtas skyrybos ženklas privers skaitytoją sustoti, nes tekstas taps arba nesuprantamas, arba tiesiog klaidingas. Tuo tarpu, klaida kompiuterinėje programoje neleis atlikti vienokio ar kitokio veiksmo, arba jo užbaigti. Pamenu, vaikystėje NBA vaizdo žaidimą, kuriame žaidėjai atrodydavo gana keistai: neaiškių formų kūnais ir kvadratinėm galvom, o paties žaidimo metu, kai kuriais atvejais, per arti priėjęs prie priešininko, galėdavai, tiesiogine to žodžio prasme, įeiti į jį. Taip, kompiuterinių žaidimų kūrime pasistūmėjome tikrai, tačiau, kita vertus, viskas liko taip pat – tai vis dar yra tik parašyta programa. Tam, kad programa veiktų, ji turi būti parašyta ir išbandyta, turi būti apsaugota nuo programinių klaidų. Kitaip žaidėjas atsidurs tikrai keistose situacijose, pavyzdžiui, nuslydęs nuo pastato ims kristi į begalybę, o per arti prie jo priėjęs, atsidurs pastato sienoje. Žaidžiant kompiuteriu mūsų pasirinkimai išties yra iš anksto suvaržyti. Pasakysiu kitaip: jie iš esmės nėra beribiai ir tookie negali būti iš principo. Todėl, norėdami žaisti vaizdo žaidimą, mes privalome suprimityvėti, prisitaikyti prie jau parašytos programos, t. y. tapti mažiau gyvi.
Vaikystės laisvė slypėjo kūryboje. Žaisdami futbolą, galėdome būti praktiškai bet kuo: puolimą pradėdavo Maradona, o į vartus jau spirdavo Ruud’as Gullit’as. Krepšinio aikštelėje, toje pačioje komandoje rungtyniaudavo ir Amerikos, ir Lietuvos sportininkai. O žaisdami kitus žaidimus, mes laisvai perrašydavome taisykles, priklausomai nuo situacijos. Žmogus, žaisdamas kompiuterinį žaidimą, užmiršta, kad tas žaidimas jau yra sužaistas, t. y. jau atliktas kiekvienas įmanomas to žaidimo judesys ir veiksmas, iššautas kiekvienas įmanomas šūvis ir nueitas kiekvienas žingsnis. Viskas jau yra suprogramuota ir ištestuota daugybe kartų, kitaip tas žaidimas neveiktų. Kiekvienas neatrastos ir dar neužkariautos teritorijos kvadratinis centimetras, jau yra atrastas ir užkariautas programuotojų komandos, ir sukurtas tik tam kad mes pasijaustumėm užkariautojais ir atradėjais. Ir visiškai nesvarbu, kokio dydžio dopamino dozę mes gautume įveikę priešininką virtualioje erdvėje, ta pergalė jau buvo parašyta kodo kalba žaidimo programoje. Virtualiame pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų parašyta, daug kartų išbandyta ir jau sužaista. Kai rankose laikome naują žaidimą, įsivaizduodami neregėtas galimybes, užmirštame, kad tai tėra uždara programa, turinti konkretų baigtumą, kuris nuo žaidėjo nepriklauso. Jis jau yra įvykęs. Žaidimo programa, taip pat kaip filmas, knyga ar vaidinimas, turi režisierių, autorių ar programuotoją. Mes atsiduriame terpėje, kurioje laikas ir erdvė neegzistuoja. Tai riboja mūsų natūralius jausmus, tampame nejautrūs, nekalbūs, nejudrūs trumparegiai. Tampame mažiau gyvi. Ir nesvarbu, kaip garsiai šaukiame daužydami ekraną, kai kažkas nepavyksta žaidime, parašyta programa nuo to nesikeičia. Šiaip, niekas nesikeičia, nebent skausmas kumštyje, sudužęs ekranas ir palengvėjusi (dažniausiai tėvų) piniginė.
Ekranai suspaudė mūsų gyvenimus į dėžutes. Taip užmiršome kūrybos jėgą ir pasirinkimo laisvės galią, kuri padeda nuspręsti, ar galima mėsos įdaro koldūnus valgyti su uogiene ar kečupu. Gyvename ne užbaigtoje programoje; mes esame laisvi, esame gyvi. Prisiminkime (dažnai vaikystės) džiaugsmą, kuriame nebuvo apatijos, bet buvo svajonės. Kadaise dažniau nei į ekraną pažiūrėdavome į dangų, į debesis. Juk vis dar galime užuosti, pamatyti, pajusti, išgirsti, pasakyti. Mes galime gyventi. O tai – neparašyta programa, tai – tikra.
— Emas