Kada paskutinį kartą jautei baimę? Realią, tikrą, varžančią baimę. Tokią, kaip vaikystėje, kai užgniaužia kvapą ir susuka pilvą, kojos tampa tarsi guminės, o širdelės plakimą jauti gerklėj.
Atrodo, kad, perlipę vaikystės slenkstį, baimes tarsi jau palikome kiemuose, laiptinėse, rūsiuose ir šešėliuose. Tad kodėl ši viešnia iš praeities mus taip dažnai aplanko suaugusiųjų pasaulyje? Kodėl mes bijome nematomų, neapčiuopiamų ir, dažnai, net įsivaizduojamų dalykų? Ar įmanoma ją nugalėti, nuo jos pabėgti, o gal dera su ja susidraugauti? Kitaip tariant, ką reiškia būti drąsiam?
Ar kada pagalvojote apie tai (ir tai tikrai įdomu), kad vaikystės baimės mums užaugus atrodo beprasmės, juokingos, netgi nesuprantamos? Na, bent jau tikrai nebebaisios.Tačiau įstabausia tai, kad taip pat yra ir su vaikais. Klausydami suaugusiųjų išsakomų baimių dėl ateities, dėl darbo, geopolitinės situacijos, netgi banko didinamų palūkanų, jie pasimeta. Vaikams tai atrodo nesuprantama, beprasmiška, kartais juokinga, bet tikrai nebaisu. Ir kur nors nugirsti pokalbiai, kad kažkoks bankas gali atimti namus, tikrai nėra verti baimių ir bemiegių naktų. Juk visada galima važiuot gyventi pas močiutę!
Baimės, tarsi gyvos būtybės, auga kartu su mumis ir, lyg virusai, prisitaiko prie taikomo gydymo. O baimės įveikai reikia vartoti vaistą, kuris ją nustebintų, šokiruotų ir užtiktų nepasiruošusią. Gera žinia ta, kad baimės virusas gali būti įveiktas.
Augant, gyvūnų baimė yra gana dažna palydovė. Kuo didesnis gyvis, tuo stipriau jaučiamas širdelės virpesys, tuo labiau linksta kojos, o kūną apima sąstingis. Vaikystėje, į žirgą pažiūrėti įdomu būdavo per atstumą, tačiau prieiti ir duoti jam obuolį, kad ir kaip norėtųsi, drąsos dažniausiai pritrūkdavo. Nugalėdavo baimė. Tačiau suaugęs ir susidūręs su visai kito kalibro baimėmis, pas žirgą ateidavau… nurimti. Jo didelis ir grakštus kūnas bei ramus charakteris nebebaugindavo. Priešingai, tai padėdavo suprasti suaugusio žmogaus gyvenimo baimių menkumą.
Susidūrę su baimėmis, bėgti nuo jų negalime. Joms, kaip siaubo filmų antagonistams, tai patinka, o mūsų atsitraukimas jas dar labiau sustiprina. Mes negalime leisti jų virusams susargdinti mūsų ir mūsų gyvenimų. Suaugę turime vartoti vaistus iš vaikystės. Leisti sau sugrįžti ten, kur jausdavomės laimingiausi, tikrai laisvi, esantys būtent tuo metu, negalvodami apie rytojų.
Aš mėgdavau lauką. Ten būdavo įveikiamos baimės. Pabandyk.
— Emas