„Mes negyvename tik sau patiems, ir tik tuomet, kai visiškai tuo įsitikiname, pradedame save, taip pat ir kitus deramai mylėti. Ką turiu galvoje sakydamas „deramai mylėti pačius save“? Visų pirma turiu galvoje troškimą gyventi, gyvenimo priėmimą kaip didžiulę dovaną ir didelį gėrį ne dėl to, ką jis mums duoda, bet dėl to, ką jis mums leidžia duoti kitiems. Šiuolaikinis pasaulis vis labiau suvokia, kad žmogaus gyvenimo kokybė ir gyvybingumas priklauso nuo jo paties valios toliau gyventi. Mumyse esame tamsios, griaunamos jėgos, kurią kažkas pavadino „mirties instinktu“. Mūsų pačių nusivylimas ir su pačia savimi kovojanti savimeilė – tai galinga jėga. Tai savimeilės, virtusios pačiam sau, jėga, kuri, garbindama save, garbina ją naikinančią pabaisą.
Todėl svarbiausia, kad sutiktume gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų. Kai mes tai padarysime, visų pirma būsime pasirengę pripažinti ir priimti savo pačių trūkumus. Kol paslapčia save garbiname, mūsų pačių trūkumai toliau mus kankins ir pagaliau virs akivaizdžiu niekinimu. Tačiau jei gyvensime kitiems, ilgainiui suvoksime, kad niekas nesitiki, jog būsime „kaip dievai“. Suvoksime esą žmonės, kaip ir visi kiti, kad visi turime silpnybių bei trūkumų ir kad mūsų ydos visų mūsų gyvenimuose atlieka svarbiausią vaidmenį. Būtent dėl jų mums reikia kitų, o kitiems – mūsų. Ne visų ydos bei silpnybės yra vienodos, todėl papildome ir užbaigiame vienas kitą, kiekvienas iš mūsų savyje randame tai, ko trūksta kitam.
Tik tuomet, kai pamatysime tikrą žmogišką savo situaciją ir suvoksime save kaip žmonijos, kuriai skirta būti vienu organizmu ir „vienu kūnu“, narius, mes pradėsime suprasti ne tik sėkmių, bet ir nesėkmių bei nelaimingų atsitikimų gyvenime teigiamą reikšmę. Mano sėkmės nėra vien mano nuosavybė. Kelią joms parengė kiti. Mano darbo vaisiai nėra vien mano nuosavybė, nes ruošiu kelią kitų laimėjimams. Taip pat ir mano nesėkmės nėra vien mano. Jų priežastis gali būti kito asmens nesėkmės, bet jas taip pat atstoja kito laimėjimai. Taigi savo gyvenimo prasmės nereikėtų įžvelgti bendroje savo paties laimėjimų sumoje. Ji atsiskleidžia tik mano laimėjimams ir nesėkmėms visiškai susiliejus su mano kartos, visuomenės ir gyvenamojo meto laimėjimais“.
Tomas Mertonas „Nė vienas žmogus nėra sala“, p. 19-20.
Prisijunkite prie mūsų nuotykių savaitgalyje Joks žmogus nėra sala lapkričio 23-24 d. Rusnėje ČIA.