Lietuvių kalba žinoma tuo, kad yra viena seniausių pasaulyje. Ir taip jau nuo senų senovės lietuviai kalbėdami laipsniuodavo: greitas, greitesnis, greičiausias; aukštas, aukštesnis, aukščiausias… Pirmus aštuonis savo gyvenimo metus gyvenau centrinėje miesto dalyje, bendrabučio tipo name. Vaikystė buvo fantastiška tuo, kad didžiąją laiko dalį praleisdavome lauke su gausybe vaikų. Vieną vasarą, gal 1987–aisiais, į Klaipėdą buvo atvykęs „Žalgiris“. Kaip aš sužinojau vėliau, ryte ir per pietus jie eidavo valgyti į netoli mano namų esanti restoraną. Kai kurie žalgiriečiai, trumpindami atstumą, kirsdavo kampą per kiemą. Ir štai vieną iš tų niekuo neišsiskiriančių dienų, per kiemą praėjo Jovaiša, Čivilis, Kurtinaitis ir Sabonis. Nors visas šitas stebuklas truko lygiai tiek, kiek užtrunka praėjimas per kiemą, bet to užteko, kad visas laipsniavimo suvokimas išnyktų, net jo ir neišmokus. Vaikų pokalbiuose Sabonis nebuvo tiesiog aukščiausias. Jis buvo pats, pats, pats… ir kiek nori kartų PATS aukščiausiusysis. Mūsų prisiminimuose mes jam buvome iki kelių.
Skirtingiems laikotarpiams visuomenė priskyrė skirtingus pavadinimus. Matyt, taip paprasčiau. Daiktus lengviau surasti, kuomet viskas būna sudėta savo dežutėse. Iki man gimstant yra sugalvota keletas įdomių klasifikacijų: „geriausioji“, „tylioji“, „kūdikių proveržio“ kartos. Aš esu priskirtas „X“ kartai. Vėliau ėjo „tūkstantmečio“ arba angliškai „millennials“, po to „Z“ karta. Paskiausiams suteiktas simbolinis „alpha“ kartos pavadinimas.
Dar mokantis mokykloje, norint parašyti rašinį, reikėjo eiti i biblioteka ir ieškoti medžiagos, skaityti knygą, ją suprasti, suvokti ar pakanka informacijos ar ne, ieškoti dar kitos knygo ir taip toliau… Norint kažką išmokti arba sužinoti, reikėjo duomėtis. Norint suvokti, reikėjo mąstyti. Ir tie, kurių dėka mes šiandien tapome nemąstantys, jie vis dėlto sugebėjo mąstyti. „Baby Boomers“ savo kambariuose, savo tėvų namų garažuose kūrė, mąstė, projektavo, klydo, ieškojo atsakymų į jiems ramybės neduodančius klausimus. Ir štai šiuolaikinei „alpha“ kartai senovė yra viskas, kas buvo seniau nei prieš dvidešimt metų. Dabartinei kartai susidomėti yra itin sunku, o nuobodulys tapo kasdienybe. Kaip taip nutiko, kad nepraėjus net 50 metų, skaičiuojant apytiksliai nuo pirmuju „Microsoft“ ir „Apple“ apraiškų, mes esame apatijos ir neveiksnumo amžiuje.
Sunku pasakyti, kodėl visgi jauniausia karta pavadinta pradžios simboliu „alpha“, nors daugumai tiktų senukų epitetas. Jau viską matę ir girdėję, bet nelabai ką išgirdę ar supratę. O gal tai yra lyg vilties simbolisčia kaip tik yra vilties, kad šį karta nuspręs padaryti rimtą detoksikaciją, ir vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą, nuotykio jaudulį, nežinomybės paslaptį?